Iš Zodiako ženklų gyvenimo
Nuo kalno Šaulys į žvaigždes strėles leido.
Žvaigždės krito į jūrą ir Žuvys jas gaudė.
Vanduo taškės… Šimtais sūkurių plūdo…
Mergelei išvyst savo veido neleido, – tik maudė…
Žalias jos akis ir kasas, iš žolių supintas,
keistuolis Vandenis paglostyt norėjo;
mylėjo slapčia, nes nežinojo kaip elgtis su ja.
– – – – – – – – –
Jūra jam nieko nesakė –
vaitojo!
Jūra naktį
Jūra paskendo tamsos jūroj,
mėnuo apvirto Paukščių upėj.
Mėnuo, klajūne, tu nejuokauki,
o kuo skubiausiai į krantą plauki!
Mėnuo į dugną skęsta,
žvaigždės iš lėto gęsta.
Miglos ištirpo jūroj –
jūroj šviesos spindulių.
Labas rytas, jūra!
Jūra uragano glėby
Susimaišė jūra su dangum!
Vėtros staugia neišpasakytai!
Dreba vilos durys ir langai,
O už lango – vien audros vaizdai:
Susigrūdę debesys aukštai,
Grumiasi lyg upėj ledo lytys,
O žaibai juos skaldo įžūliai
Ir negali nieko padaryti!
O lietus vis pliaupia įkyriai!
Ir žaibai danguj siaubingai švyti!
Kaip man baimę iš savęs išvyti,
Kai riaumoja virš galvos griausmai?
Ant Zaraso ežero
Laivelis mūs tolsta nuo kranto.
Mums moja žuvėdra balta.
Virš žydrojo ežero ploto
Nuaidi manoji daina.
Daina mus į tolį palydi,
Kur gęsta vakarė žara,
O aidas garsus atkartoja
Birželio tyliam vakare.
Jau mėnuo virš miesto pakilęs
Pažėrė į gelmę žvaigždes,
O mūsų laivelis vis irias
Pakėlęs į laimę bures.
Pakrantėj pasviręs berželis
Užsnūdo belaukdamas čia.
Tik Šaltupės mažas upelis
Dar šnabžda, jog laukė slapčia.
Laukinės gėlės
Žalių laukų ir pievų gėlės
Įstrigo atmintin giliai.
Tai jos vaikystėj lyg undinės
Mane viliodavo tenai:
Kur prausė beržus tirštas rūkas,
Kur margos gėlės lankose,
Kur murkė mažas upeliukas
Paskendęs pievų gėlėse.
O pievų gėlės, lauko gėlės,
Jūs mano dvasios atgaiva!
Jūs šviesios džiaugsmo kibirkštėlės
Paskleistos Dieviška ranka!
Tikiu aš Viešpaties Apvaizda,
Tikiu Jos meilės mums galia.
O, Viešpatie, jei tik galėčiau
Gražiausius posmus Tau sudėčiau!
Paskutinė viltis
Nerimsta nerimas širdy,
lyg liūdesys juodoj nakty.
(L.K.)
O vakar viltis paskutinė pražuvo.
Šiandieną – pirma nevilties man diena…
O kiek jų dar bus – pasakyt nieks nežino.
Bet man – ir vienos šios dienos – jau gana!
Ruduo miške ir…širdy
Ruduo miške – tai mistinė medžių egzotika:
keli beržai – grybienos pilkos daržai –
jau miršta pasenę…
Išbarsčiusios negimusius savo vaikus,
eglės vienuolės liūdnai gyvena…
Ruduo miške. Ruduo širdy.
Ruduo…
Miške po audros
Pašėlusios vėtros sutramdė griausmus.
Išblukusius debesis vikriai išblaškė.
Šviesa, prasiskverbus pro lapų tinklus,
Žaliais spinduliais uogienojus aptaškė.
Atkutus tyla tuoj miškan atskubėjo.
Ištižę šešėliai sukluso staiga.
Tik šilo berželiai kuždėjos be vėjo,
Matyt, netikėjo audros pabaiga.
Pavargus diena greit užsnūdo palaukėj.
Toli virš miškų suliepsnojo žara.
Tai ko, drebulėle, dar virpi visa?
Audra nužaibavo, – negrįš daugiau čia.
Metų laikai
Ant upės ledo čiuožia vėjas.
Su snaigėm sukasi ratu.
Lyg būtų ką įsimylėjęs,
Ant upės ledo čiuožia vėjas.
Jis švilpia, dūksta kaip pašėlęs!
Nors šalta – jam, matyt, smagu.
Ant upės ledo čiuožia vėjas.
Su snaigėm sukasi ratu.
Pražydo pirmosios žibutės
Ir išsibarstė pabaliais.
Pažvelk, kaip spindi jų akutės!
Pražydo pirmosios žibutės.
Kai jas apsems šviesa saulutės
Daugiau žiedų gal prasiskleis?
Pražydo pirmosios žibutės
Ir išsibarstė pabaliais.
Kai žydi soduos jazminai,
Tai negali nesigėrėti.
Juk vasaros tai pranašai,
Kai žydi soduos jazminai!
Kokie žiedai! Kokie kvapai!
Visi jais esam sužavėti.
Kai žydi soduos jazminai,
Tai negali nesigėrėti.
Štai krenta lapai nuo šakų.
Paukšteliai slepiasi nuo vėjo.
Kur tik pažvegsi – vis nyku:
Štai krenta lapai nuo šakų.
Širdy man liūdna ir gaudu:
Nejaugi vasara praėjo?
Štai krenta lapai nuo šakų…
Paukšteliai slepiasi nuo vėjo…
Saulėlydis gimtinėje
Nusviro saulė už miškų.
Virš jų dangus paraudonavo.
Alyvų krūmas už langų
Vėsa gaivina žiedus savo.
Tik paukščiai blaškos išsigandę,
Nes sutemos visai arti,
O jie – nakvynės vis neranda,
Tai klykia baimės paimti.
Antai visai visai sutemo:
Rausvos padangės nematyt.
Apsėmė rūkas pievas kaimo.
Eiva, po rūką pabraidyt!
Jūra naktį
Jūra paskendo tamsos jūroj,
mėnuo apvirto Paukščių upėj.
Mėnuo, klajūne, tu nejuokauki,
o ko skubiausiai į krantą plauki!
Mėnuo į dugną skęsta,
žvaigždės iš lėto gęsta.
Miglos ištirpo jūroj –
jūroj šviesos spindulių.
Labas rytas, jūra!
Tyrų vėjas
Pakalnėj nušuoliavo vėjas!
Ir visas miškas pagyvėjo,
Ir medžių choras nuskambėjo!..
Ir vis nuo laisvo tyrų vėjo…
O jis vis šėlsta, nenurimsta:
Vienam į plaukus įsivels,
Kitam į skverną įsitvėręs
Ilgai ilgai jo nepaleis.
Ir bangos šniokščia – ir nuo vėjo;
Nuo jo ir debesys aukštai
Lengvai lengvai tolyn nuskriejo
Ir dingo, kur aukšti kalnai…
Paskutinė viltis
O vakar viltis paskutinė pražuvo!
Šiandieną – pirma nevilties man diena…
O kiek jų dar bus – pasakyt nieks nežino.
Bet man ir vienos šios dienos – jau gana!
Iš senatvės dienoraščio
Besemdams vandenį iš valties
save vis guodžiu, raminu:
kiek mūsų buvo čia žūklauta!
Dabar abu – seni seni…
Gerokai esame sunykę,
bejėgiai – ką ir besakyt…
Tiktai žuvėdros mums dar klykia,
tai ačiū jums, kad esat šičia.
Atsisveikinimas su jūra
Nešu aš saujoj baltą baltą kopų smėlį,
Bangų plakimą švelnų širdyje;
Nešu aš saujoj jūros tyrą mėlį,
Kuris kasdien apglėbdavo mane.
Tėvynės jūra, dar pabūkim trise:
Gimtine mano – tu ir aš – drauge!
Man leisk priklaupt ant mielo tavo kranto
Ir pabučiuoti mielą žemę šią.
Sudie, o jūra! Iškeliauju vėlei,
Palikdamas giliam giliam skausme…
Atsiųsk žuvėdrą man paguosti sielą,
Ir mintimis sugrįžt dar pas tave.
Nešu aš saujoj baltą baltą kopų smėlį,
Bangų plakimą švelnų širdyje;
Nešu aš saujoj jūros vėsų mėlį,
Kuris dažnai gaivindavo mane
–Biografija–
Liudvikas Kemeklis gimė 1941 vasario 2 d. Paskardiškyje, Salako apskrityje, Zarasų rajone.
Pradinę mokyklą baigė Romaniškių dvare.
1950 m. šeima persikėlė gyventi į Zarasus.
1960 m. baigė Zarasų mokyklą ir 1960 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą, Silikatų technologijų specialybę (chemikas technologas).
3-iame kurse pasirinko stiklo technologiją.
1965 m. baigęs mokslus pagal paskyrimą pradėjo dirbti Valmera (Latvija), Valmieras Stikla Škiedra stiklo pluošto gamykloje.
Po pusmečio grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Vilniuje „Raudonoji Aušra“ stiklo fabrike.
1968-70 m. dirbo Statybinių medžiagų ministerijoje, gamyklų darbo saugos inžinieriumi.
1970 m. sukūrė šeimą ir perikėlė gyventi į Panevėžį ir pradėjo dirbti Ekrano gamykloje inžinieriumi technologu.
Išėjęs į pensiją 2009 m. Kauno Technologijų Universitete apsigynė daktaro disertaciją tema “Elektrovakuuminio stiklo defektų susidarymo priežastys ir jų šalinimo būdai”.
Užaugino tris dukras. Turi aštuonis anūkus.