ŠIO IR ANO PASAULIU GRIMASOS
(E. Untulis)
Anot autoriaus, tai ,,romanas -improvizacija amžinybės tema”, Skamba solidžiai. Tiesa, skaitydamas pirmaąją dalį amžinybės dvelksmo nepajunti anei kiek. Užtat arntrojoj dalyÌ.. Veiksmas (teisingiau, gal chaosas) vyksta pomirtiniam gyvenime, su kurluo E. Untulis, atrodo, yra iš tiesų neblogai susipažinęs, ‘Ten knibżdéte knibžda ivairaus plauko (spalvos?) dvasių, pusdvaslų bel dar mjslingesnès kilmės būtybių (As nesu dvasia, ai tik didelis didelis noras”, p. 168). Taigi dėkui E, Untuliui už sutcikta vilti: numires (pvz., dideliu smarkumu atsitrenkes į medi ir atsisveikines su nuodėminguoju kūnu, žmogus – vėlė dvasia, “spingsulėlis”.. .) imi gyventi kur kas spalvingesni gyvenimą: argi neįdomu stebéti savo paties laidotuves, aplėkti Saulės sistemą, bičiuliautis su žaibais, pereiti kiaurai siena įlịsti i kokj asilą ar bent gardo tvorą, pareguliuoti gyvyjų gyvenimą ir t. t. Kitas dalykas, kad kyla nemenkas įtarimas, ar tik nebus kur nors atsitrenkes patsai autorius. Šitaip gal ir nepagalvotum, jeigu apie dvasių gyvenimą būtu rašoma su humoru. Tačiau E. Untulis – rimtas kūrėias…
○ prasideda viskas žemiskai, Vidutinio amžiaus žmogelis Linas Balsys, kultūros darbuotojas, buvęs rajoninio
masto režisierius, nūnai lye ir liaudies drožėias, atkeliavęs Aukštaitijos miestelin pasimatyti su atskirai gyvenan-
čia šeima, susitinka buvusį bendradarbį (viršininką) Palioni, kuris ima įkyriai klausinėti Lino, kaip tasai gyvenąs.
Linas atsakinėja šykščiai, užtat tarp klausimo ir atsakymo verčiasi platūs prisiminimų (Lino vidiniy monologu) klo-
dai. Po kelis ir keliolika puslapių: tai ir sudaro I d. turini. Kadangi I d. visai buitiška, panašų pokalbj įsivaizduoti
sunku. Matyt, tai tokia originali romano forma. Ką gi Li-
nas prisimena? Nykų darbą sovietinių laiky kultūros istai-
goje, išgertuves, nekaltybės praradimą, ,tikrąją” meilę
vienišiaus buiti Žemaitiios užkampio sodyboie, pažistamų
žmonių gyvenimus… Linas nepatenkintas savimi, jaučiasi nedoras ir draskomas prieštaravimu (nors yra viso labo tik nepiktybiškas girtuoklis), tačiau veržiasi i $viesa (ne. atsitiktinai po mirties pakliūva į ,,spingsuléliu”, o ne 1 iuodųjų šešėlių gretas). Prisiminimų gijos audžiamos rys kiom, sodriom spalvom. Sukrečia šiurpi prievartavimo sce. na katilinėje (p. 48-52). Čia tinka keiksmų kalba, vulga- rumas, natūralizmas. Tiesiog fiziškai pajunti tvyrančia grėsmę, siaubą. Blogiau, kad to natūralizmo, vulgarios kal- bésenos tiršta ir daugelyie kitų epizodų, kur tatai neat- rodo būtina. Nuolat šmėsčioja ,,šakumas”, ,,tarpkojis”, “,tarpupapis”, ,,šūdo krūvos” ir panašūs žodeliai. O stai kaip svajoja mergina apie ,,meilę”: , ,Jei nori sudomint mergą, parodyk, kaip kilnojasi. Jei negali gerai iškačio- lyt, traukis iš autostrados. Vyras turi būti visas kietas. Nė mažiausios minkštos vietelės. Tik tada pajusi kaifą. Tau, Petreli toli iki Katkaus. Tas mužikas kai ikala- staugt norisi. Orgazmas ir bambą šiurpina. Kaime kito tokic nėra. Pranis irgi neblogai darbuojasi. Tik labai skuba. Kyšt-myžt, ir lipa žemyn. ..” (p. 164), Kažkodél praeities klāsikai, vaizduodami kekšę, sugebėdavo apsieiti be pana- šių pasažų ir vis tiek viskas būdavo aišku. Jeigu tai būtu tik vienas toks monologas, charakterizuojantis tam tikros rūšies būtybę!.. Tačiau panašūs dalykai kartojasi nuolat. Romano personažai šnekasi kaip gatvės pašlemėkai ir nepraustaburniai. Lygiai taip pat, Lino, Balsio lūpomis, kalba ir patsai autorius: ,. žvalgosi, tūpčioja, o kad ginklas prie subinés, net neįtaria…”; ,,..jo mintys, visos aliai vienos, suskrido mergai į šaktarpį. . .” (p. 23) ir t. t. Tarsi autorius kažką norėtų įtikinti, jog jis pažistąs gyvenima iš visų pusių. Tačiau argi tai gyvenimas? Kur jo kitos pusės? Kokia paties rašančioio pozicija? Iš tokios kalbė- senos ryškėja ciniškas autoriaus požiūris į moteri ir vul garoka gyvenimo samprata. O kuomet Linas Balsys tampa romantiku, liejasi poezija, apie kokią paprastai sakoma: ,,dẻl silpno meninio lygio,..”; ,Sveika, Veneral Atėjai gelbėti manęs. Žibėk, skaisti, rodyk man kelią /. ./. Klausykit, žmonės! mums visiems pasisekė. lmkit iš manęs žvaigždės šviesą ir bus jums lengviau.,.” (p. 99). Maž daug šitoj vietoj ji ir partrenkia motociklas, nugabendamas į dausas, kur laukia tikroji palaima.
Apie II dali, kol dar esi šios žemés gyventoias, sunku ką nors pasakyti. Ir koks gi kritikas dristų vertinti, objektyviai ar ne autorius vaizduoja ,,jų” gyvenimą? Linas, tapęs véle, be galo džiūgauja ir linki tos laimés visiems gyviesiems. Vis primindamas, jog, būdamas gyvas, turi veržtis į šviesą, antraip tapsi iuoduoiu šešéliu (nors tas irgi ne taip jau blogai: kreti sau šunybes, ir tiek). O ko gi Linui nesidžiaugti? Laksto kur nori (akimirksnis – ir Neptūno planeta), darai ką nori, kūno poreikiai nekamuoja, gali pasivartyti debesyse ir pasimaudyti jūroje. Arba išgelbėti namus nuo piktosios dvasios (poltergeisto): tai tamsiųjų vėlių tamsios išdaigos, įmanomos tik blogų žmonių namuose. Galima bandyti pažadinti prievartautojo sąžinę (deja, nesėkmingai), maloniai paplepéti su mirusio draugo vėle ir t. t. Tai – vélių kūdikystės amžius. Kas bus toliau, Linas dar nežino. Bet blogiau nebus. Štai viena pažįstama vėlė planuoja susilieti su Saule ir tapti heliu.
Beje, vélės šnekučiuojasi taip pat mužikiškai kaip ir gyvieji E. Untulio žmonės: ,,…prakeiktas niurgzlys. Pamokslininkas. Kempinė! Siurbėlė!” (p. 194); ,Užsičiaupk, byzale. ..” (p. 202) ir pan. Bet jeigu véles is liaudies gelmių… Ir vis dėlto šis ,,liaudiškumas”- ne sodrus, spalvingas žodis ar pasakymas, o tik liaudyje (šiuolaikinėje liaudyje, pvz., turguje) plačiai vartojamos grubios, pusiau necenzūrinės kalbos draiskalai. Romanas tartum baigiasi tuo, kad, apskridusi Saulės sistemą, Lino vėlė grižta į Zeme. Tačiau kažkodėl dar priklijuota novelė (p. 217-221) apie Broniu (kas jis toks? iš kur?) ir gimdančia jo žmoną. Ryšio ieškoti net nepadoru. Paprasto rašytojo pasažai dažnąsyk būna neatspėjami, o jau vėlių meistro! ..
Ir kokia gi šito rašymo verté ir prasmė? Galėtų būti pasaka, bet stinga išmoningo siužeto, nuotykių, kalbos gražumo. Galėtų būti komedija, tačiau stinga humoro (išskyrus tą ,,kareiviškąji”). Ir koks čia gali būti humoras! Juk E. Untulis kalba net apie sausio 13-osios nakti. Lino vėlé bando vienam Televizijos bokšto gynėjui įpūsti stiprybės: ,,Vaikine, nebijok. .. Ir nesigailėk, kad čia pakliuvai, Mirtis nėra tokia baisi /.. ./. Išgirdo manel Išgirdo! (Atseit, nepabėgo-J. E.) Karininkas pakelia automato vamzdi į vaikiną, verdantis švinas susminga į aukos vidurius .. ./. Vaikinas gyvens. Nors ir liks luošys, bus tvirtas, nes ji palaimino šviesos ženklas” (p. 208).
Kitaip sakant, Lino Balsio vėlė palaimino. Jeigu tai ir ne pasityčioiimas, tai bent iau absoliutus kurtumas žmogiškumo balsui.
Manau, kad E. Untulio romanas suras savo skaitytoą, o autorius- kooperatyvą, kuris ji padaugins. Juk šis kūrinys – turbūt viena iš pirmųjų kregždžių, pranašaujančių naujoviškos literatūros suklestėjimą. Literatūros, kuri rašoma ir spausdinama, nebekontroliuoiant nei išoriniams.
nei vidiniams cenzoriams. Nors vis délto kažin koks cenzoriukas. kuris tupėtu autoriaus ausy ir būtų atsakingas už
meninį lygi – labai reikalingas. ..
Ogi grožinės literatūros leidyklos gal ir ateity leis grožinę literatūrą. Gal…
Naujųjų laikų išvakarės
Leave a Reply